Lietuviškai

Lenkų meno galerija „Znad Wilii” 2005 m. gegužės mėnesį šventė savo gyvavimo dešimtmetį. Per tuos metus organizuota daugybė plenerų, virš 200 parodų Vilniuje. Galerija pristato ne tik visų žymiausių lenkų kilmės menininkų Lietuvoje pasiekimus, bet ir kitų tautybių, bei svarbiausių lietuvių dailininkų darbus.

Prioritetinis galerijos uždavinys yra menininkų iš Lietuvos pristatymas už jos ribų. Daug dėmėsio skiriama išvežamosioms parodoms. Bendradarbiaujančių su galerija menininkų darbų kolekcijos eksponuotos Lenkijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje.

Apie mus

Lenkų galerija suburia tautiečius, kuriančius skirtinguose pasaulio kraštuose, Lenkijos menininkus. Čia traukia kaskart gausėjantis užsienio menininkų būrys.  Atvykstančių dailininkų geografija brėžia vis platesnius ratus. Savo parodas čia turėjo kūrėjai iš Baltarusijos, Rusijos, Švedijos, Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos, taip pat iš JAV, Brazilijos ir Australijos. Čia visuomet kunkuliuoja gyvybė. Galerija vilioja čia viešpataujančia atmosfera, kultūrine veikla, savo lygiu ir išskirtinumu. Tai pabrėžia ir žymiausi Lietuvos kultūros leidiniai.

Galerijos veikla neapsiriboja vien daile. Kiekvieną metų ketvirtį išleidžiamas naujas „Znad Wilii“ numeris. 200 puslapių leidinyje kiekvienas skaitytojas ras sau įdomių temų. Galerijoje vyksta knygų pristatymai, jau 13 kartų “Znad Wilii” organizavo tarptautinius poetų susitikimus „Maj nad Wilią“ (Gegužė prie Neries). Be to, čia vyksta koncertai ir kiti renginiai. Todėl labiausiai tinkantis galerijai apibrėžimas – meniška, kadangi tai yra ne tik dailininkų pamėgta susitikimų vieta.

Naudingo bendradarbiavimo su Šiuolaikiniu Meno Centru (BWA) dėka, parodos veikė skirtinguose Lenkijos miestuose. Jose it vėduoklė išsiskleidė plačios “Znad Wilii” menininkų galimybės. Įvairios atlikimo technikos, darbų tematika atspindi skirtingus menininkų kūrybos kelius, jų patirtį, bandymus ir lūkesčius.

Svarbu, kad mūsų menininkai surastų savo terpę Lietuvos meno kontekste, kad atkreiptų į save dėmesį. Dar svarbiau, kad meno dėka vyksta kūrėjų integracija. Jug niekas geriau už meną nesuartina žmonių.

Dalis lenkų menininės galerijos „Znad Wilii“ langų Vilniuje išeina į Bokšto gatvę. Vieta šalia Išganytojo skersgatvio tai vienas labiausiai žinomų šiuolaikinių adresų ir ryškus lenkiškas akcentas. Galerija sutelkia apie save inteligentus ir propaguoja lenkiškumą žemės, kurioje yra gyvenama, kontekste. Praeiviai čia užsuka pakeliui į Užupį, kad išgertų kavos, nusipirktų ką prisiminimui. Išrankesni lankytojai renkasi rimtus meno kūrinius. Kainos mažesnės nei Lenkijoje, o tuo labiau nei Vakaruose. Iš galerijos tik pora žingsnių iki Vilnelės ir Užupio, primenančio Monmartrą, su vienomis seniausių Vilniuje Bernardinų kapinėmis.

Dailininkai

Lietuvos kraštovaizdis turtingas ne tik nuostabia gamta, bet ir unikalia tautų įvairove. Lietuviai, lenkai, žydai, baltarusiai, rusai, ukrainiečiai, totoriai, karaimai čia nuo amžių gyveno kartu. Jų kalbos, religijos ir tradicijų persipynimas skatina naujos kokybės atsiradimą paribio tautų pasaulėžiūroje. Likimų ryšys, tamprus bendradarbiavimas, dalinimasis laime ir nelaime atsispindi ne tik istorijoje, bet ir tos žemės kultūroje. Būtent tai lėmė, kad šiuose kraštuose ypatingai daug jautrių, talentingų kūrėjų.

Čia gyveno žymūs poetai ir rašytojai. Ko vertos vien tokios pavardės, kaip Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz), Julijus Slovackis (Juliusz Słowacki), Juzefas Ignacas Kraševskis (Józef Ignacy Kraszewski), Vladislovas Sirokomlė (Władysław Syrokomla), Kazimiera Ilakovičienė (Kazimiera Iłłakowiczówna), Antonas Golubiovas (Antoni Gołubiew), Teodoras Bujnickis (Teodor Bujnicki), Česlovas Milošas (Czesław Miłosz), Tadeušas Konvickis (Tadeusz Konwicki). Čia muzikos aukštumų siekė Stanislovas Moniuško (Stanisław Moniuszko).

Iškilių pasiekimų būta ir vaizduojamajame mene. Apie tai atvykėliui byloja neįprasto grožio, įvairiakultūrinė architektūra, kurioje gausu subtilių detalių, išraiškingų smulkmenų. Čia vyrauja lotynų tradicija, tačiau esama ir Rytų įtakos.

Lietuvoje visuomet daug dėmesio buvo skiriama meniniam auklėjimui. Prieš daugiau kaip 200 metų Vilniaus universitete buvo įkurta Tapybos ir piešimo katedra. Nuo to laiko kalbama apie „Vilniaus mokyklos“ palikimą, kuri skirtingais laikotarpiais turėjo žymių atstovų. Su ja buvo susiję menininkai Pranciškus Smuglevičius (Franciszek Smuglewicz), Jonas Rustemas (Jan Rustem), Jonas Damelis (Jan Damel), Albertas Žamettas (Albert Żamett), Vincentas Smakovskis (Wincenty Smokowski), Kazimieras Jielskis (Kazimierz Jelski), Juzefas Oleškevičius (Józef Oleszkiewicz), Valentinas Vankovičius (Walenty Wańkowicz), Kanutas Ruseckas (Kanuty Rusiecki), Juzefas Oziembliovskis (Józef Oziębłowski). Kelių amžių bėgyje savo darbais žavėjo menininkų Sledzinskių (Śleńdzińskich) dinastija. Mūsų šimtmetis pažymėtas Benciono Cukiermano (Bencion Cukierman), Chaimo Soutine (Chaim Soutine), Aleksandro Šturmano (Aleksander Szturman), Ferdinando Rusčico (Ferdynand Ruszczyc), Antano Vivulskio (Antoni Wiwulski), Mstislavo Dobužinskio (Mścisław Dobużyński), Boleslavo Balzukievičio (Bolesław Bałzukiewicz), Ježi Hoppeno (Jerzy Hoppen), Bronislavo Jamontto (Bronisław Jamontt), Tymono Niesiolovskio (Tymon Niesiołowski), Mykolo Roubos (Michał Rouba), Henryko Kunos (Henryk Kuna), Czeslavo Vieruš – Kovalskio (Czesław Wierusz – Kowalski), Leono Kosmulskio (Leon Kosmulski) ir daugelio kitų vardais.

Lietuvių tapyba vystėsi plačiame daugiakultūriniame kontekste, šalia lenkų, žydų, baltarusių ir rusų tapybos. Svarbiausieji pasibaigusio šimtmečio vardai: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vytautas Kairiūkštis, Pranas Kalpokas, Kajetonas Sklėrius, Justinas Vienožinskis, Antanas Žmuidzinavičius, Vladas Drėma, Stasys Krasauskas. Kurdami šiuolaikinį Lietuvos meną, dailininkai sąmoningai tęsia senąsias tradicijas. Tarp tokių kūrėjų daug lenkų kilmės menininkų.

Dar neseniai jie kūrė atskirai. Net jų tautiečiai Vilniuje retai žinojo apie lenkų kilmės menininkus – sulietuvintos galūnės sėkmingai dengė jų autentiškas pavardes. Tačiau iškart po nepriklausomybės paskelbimo tapo įmanoma ir „nepavojinga“ sutelkti juos aplink lenkų meno galeriją “Znad Wilii”, kurios programinis uždavinys – jų kūrybos propagavimas.

Lenkų kilmės menininkų Lietuvoje yra apie 30. Tarp jų skirtingų kartų, skirtingo išsilavinimo, patirties ir pasiekimų žmonės. Daugėlis jų turi išskirtinį braižą ir reprezentuoja aukščiausią Lietuvos dailės lygį.

Šiame kontekste neabejotinai visų pirma minėtinas Henrikas Natalevičius (Henryk Natalewicz). Didysis lietuvių tapybos atsiskyrėlis, kaip jį pavadino meno istorikė ir kulturologė Danutė Zovienė, metams bėgant nepakluso nei mados, nei konjunktūros spaudimui.

Susižavėjęs senųjų Olandijos meistrų, o ypatingai Boscho kūryba, sugebėjo transformuoti jų stilistiką į šiuolaikinio meno kalbą. Jo darbams būdingas egzistencinis nerimas, kurio prasmė glūdi tarp būties ir sapno. Taupiomis išraiškos priemonėmis, dažnai naudodamas vienos spalvos variacijas, H. Natalevičius tapo ne tik klasikines drobes. Kaip medžiagą jis panaudoja lentelių, degtukų dėžutes, manekenus. Pastaruoju metu dailininkas realizuoja įdomius tapybinius sumanymus, kurie meno kūriniais paverčia paprastus parko suolelius, dar menančius stalinizmo laikus.

Žinomų menininkų būriui priklauso ir Henriko jaunesnysis brolis Liudvikas Natalevičius (Ludwik Natalewicz), šiuo metu gyvenantis Klaipėdoje. Jo braižas dar lakoniškesnis. Dailininkas visiškai atsidavęs avangardui, nutolęs nuo figūrinės tapybos. Jis operuoja pačia paveikslo plastika, palikdamas tik dvi – tris spalvas, žaisdamas jų santykiu

Nuo senų laikų stabilią poziciją lietuvių meno „aukščiausioje lygoje“ užima Ričardas Filistovičius (Ryszard Filistowicz), susipainiojusio tarp istorijos ir dabarties niuansų miesto dainius. Miesto kaip tokio, nors, nepaisant menininko pastangų parodyti nostalgišką nuotaiką su neatsiejama tragizmo dvasia, neįmanoma nepastebėti būtent Vilniuj būdingos atmosferos. Tai visada Vilnius. Tiems, kurie pažįsta šį miestą. O tiems, kurie nepažįsta? Jiems tai galėtų būti Roma, Paryžius, Viena, o gal ir Krokuva….Tačiau tai visada miestas, su savo praeitimi ir savo drama.

R. Filistovičius ir H. Natalevičius už kūrybinius pasiekimus gavo metinę Lietuvos respublikos stipendiją.

Sėkmingai dirba taip pat vidurinės kartos menininkai. Viena ryškiausių – grafikė Janina Lili Paškauskaitė (Lili Paszkowska), pokario laidos Vilniaus dailės Akademijos (tuomet Instituto) absolventė. Pirmaisiais pokario metais atsiskleidė ir peizažisto Česlovo Znamierovskio (Czesław Znamierowski) (1890-1976) talentas.

Tačiau grįžkime į nūdieną. Dar keletas lenkų menininkų pasitinka savo „vidutinį amžių”, turėdami neeilinių pasiekimų. Deja, ne visi pakankamai aktyvūs, kad išlaikytų stabilią poziciją. Dominykos ir Česlavo Jachimovič (Dominika i Czesław Jachimowiczowie) šeima yra pavyzdys, kaip sėkminga ir aktyvi pedagoginė veikla kiek sumažina kūrybinį potencialą.

Paminklų konservatoriaus profesinė veikla neleidžia visiškai atsiduoti tapybai kitam menininkui – Česlovui Polonskiui (Czesław Połoński). Jis retkarčiais dalyvauja pleneruose ir parodose, eksponuodamas aliejinius ir akvarelinius darbus.

Dėmesio nusipelno tapytojo Viktoro Šociko (Wiktor Szocik) kūryba. Spalva ir forma, sujungtos išraiškingos šiuolaikiškumo žymės, veikia savo ekspresyvumu. Ypač įspūdingai atrodo didelių formatų paveikslai. Jiems būdingas abstraktus mąstymas bei raiškos priemonės.

Negalima abejingai praeiti pro Jaroslavo Rokickio (Jarosław Rokicki) paveikslus. Tarp jau išvardintų kolegų šis menininkas yra didžiausias „koloristas”. Jo tapyboje vyrauja ryškių spalvų junginiai, paveikslai prisodrinti mėlynų, geltonų, raudonų potėpių. Darbų tematika įvairuoja nuo naivių miesto gyvenimo paveikslėlių iki natiurmortų.

Kitoje perspektyvioje grupėje yra gerai užsirekomendavęs jaunimas, menininkai, neseniai gavę aukštųjų meno mokyklų diplomus. Tarp jų Tadeušas Poplavskis (Tadeusz Popławski). Baigęs, kaip ir dauguma pristatytų aukščiau menininkų, VDA, kūrėjo kelią pradėjo nedėkingais menininkams pirmaisiais santvarkos kaitos metais. Neturėdamas sąlygų užsiimti savo diplomine specialybe (mozaika ir freska), pradėjo tapyti. Mieliausiai tapo aktus, mėgsta abstrakciją. Studijų patirtis sąlygoja, kad T. Poplavskio drobėse jaučiama mozaikos įtaka – dėl dažnai sutinkamų spalvingų dėmelių, kvadratėlių, trikampių ir kitų formų.

Teatro dekoracijų įtaka ryški Lilijos Milto, VDA scenografijos katedros absolventės, tapyboje. Jos drobės labai subtilios, spalvos suderintos lyriškai, čia gausu klaidžių labirintų ir paslapčių.

Vitražistė Jolanta Snežko (Jolanta Śnieżko) taip pat leidosi suviliojama teptuko ir paletės žavesio. Jos darbuose vyrauja miesto tematika, tačiau be R. Filistovičiui būdingų nostalgijos ir katastrofizmo, ar stilizuoto J. Rokickio naivumo. Jos miestas artimesnis šiuolaikiniam metropoliui, tik kai kuriuose paveiksluose praeitis glūdi kažkur antrajame plane. Dailininkės darbai parodo amžininkų nuotaikas ir gyvenimo ritmą. Tai karta, kuriai priimtinesnė komiksų stilistika ir Coca-Colos kultūra.

Vis didėja jauniausių kūrėjų grupė. Dauguma jų – menininkai, baigę Varšuvos, Krokuvos, Poznanės, Lodzės, Gdansko ir kitų Lenkijos miestų dailės akademijas.

Ivona Torovin (Iwona Torowin) bei Renata Duden tai darbštumo ir nuoseklaus savo kelio klojimo pavyzdžiai. Jų kūrybos motyvai – „amžinai žali“, žinomi nuo žmonijos atsiradimo laikų. Čia jaučiami ir tolimi impresionizmo aidai – ne tiek spalvų dermėje, kiek nusiteikime praskaidrinti kasdienybę, sušvelninti „technokratinę” realybę. Jaunos tapytojos labiau įtakojamos tradicijos, klasikos. Jos nepasineria į jaunųjų dailininkų taip mėgstamus šokiruojančius eksperimentus, kuriais neretai bandoma paslėpti įgūdžių trūkumą. Jos sąmoningai realizuoja sumanymą rodyti pasaulio natūralumą, supriešintą su nūdienos stebėtojo vizija.

Tas pats pasakytina apie Violos Sakovič meną. Dar būdama studentė, ji pradėjo dalyvauti parodose ir turėjo pasiekimų. Kūrėjos „aštrus” žvilgnis į pasaulį padėjo jai sėkmingai įvaldyti karikatūros meną. Šios autorės karikatūros buvo spausdintos dvisavaitiniame leidinyje „Znad Wilii”.

Dar du žymūs menininkai – Robertas Bluj (Robert Bluj) ir Miroslavas Bryžys (Mirosław Bryżys). Didesnių, solidesnių, beveik monumentalių formų megėjai, nevengiantys kūrybinių eksperimentų. Tapytojai, puikai įvaldę techninę kūrybos pusę, trykštantys naujomis idėjomis ir pasiryžę netikėtiems sprendimams.

Pagrindinė R. Blujaus darbų tematika – žmogus, jo neriboti įkvėpimo šaltiniai, pasąmonės jautrumas. Menininkas bando apčiuopti simbolinį ir metafizinį ryšį tarp figūros ir spalvos materijos. Taip sukuriama įtampa atskleidžianti slapčiausius pojūčius ir troškimus.

M. Bryžiui artimesnis abstraktus pasaulio suvokimas. Jo paveikslai – geometriniu tikslumu suderintos formos, pripildytos tai intensyvių, tai blyškių spalvų.

Kai kurių lenkų kilmės menininkų kūrybinis kelias savitas, nesusijęs su jokiomis meno mokyklomis. Valentina Skaržynska (Walentyna Skarżyńska), Stanislovas Šafranovičius (Stanisław Szafranowicz), Janas Jankovskis (Jan Jankowski) ir kiti sėkmingai dirba savo meninėse nišose, nuolat dalyvauja parodose, pleneruose.

Galerija parodo lenkų kilmės menininkų pasiekimus visos Lietuvos meno kontekste. Čia dažnai eksponuojami ir kitų tautybių kūrėjų darbai. Galerijos kolekcijose puikuojasi tokių lietuvių menininkų tapyba, kaip šiuolaikinio meno autoritetas Augustinas Savickas, žymūs kūrėjai Edvardas Kokanauskis, Aleksandras Vozbinas, Mindaugas Breiva, Robertas Reznikovas, Vytautas Butas, Jolanta Teišerskytė – Stoškienė, Romualdas Radzevičius, Romualdas Stasiulis, Silvija Drebickaitė, Eduardas Urbanavičius, Valentinas Ajauskas ir kiti. Tai skirtingų mokyklų, skirtingų laikotarpių atstovai, naudojantys įvairias technikas, turintys skirtingą patirtį ir stilių. Tačiau meno gerbėjams Lenkijoje šie dailininkai mažai žinomi, kadangi nedažnai vieši kaimyninėje šalyje. Tuo tarpu jų darbai neabejotinai verti dėmesio, ne kartą aukštai įvertinti prestižinėse užsienio parodose. Tapytojai įkvėpimo semiasi iš Lietuvos tradicijų, liaudies meno. Jų darbai išsiskiria specifiniu, kartais prislopintu spalvų deriniu, kuriame vyrauja žalsvi ir rusvi atspalviai. Tai nekomercinė tapyba, slepianti gilias prasmes ir filosofines reikšmes.

Džiugu pristatyti kitų tautybių menininkus. Jų kilmės įvairovė išties primena senosios Lietuvos didžiosios kunigaikštystės dvasią. Sėkmingai klostosi bendradarbiavimas su baltarusiais dailininkais Uladzimiru Holubu, Aleksandru ir Siarhiejumi Pokladais, ar Lechu Ablažejumi, visada turinčiais daugybę kūrybinių sumanymų. Panašiai ir rusai Eugenijus Konovalovas ar Aleksandras Guščenko, žydų kilmės menininkė Aleksandra Jacovskytė, ukrainietis Vladimiras Matijko, armėnas Armenas Babajanas ir daugelis kitų.